Kauno senoji portretinė fotografija

Kauno portretinė fotografija XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje

XIX amžius – išradimų ir sparčios techninės pažangos šimtmetis. Žmonijos pastangas užfiksuoti realybę, sustabdyti ir išsaugoti akimirką vainikavo šviesoraščio arba fotografijos išradimas, paskelbtas 1839 m. Paryžiuje.

Pravažiuojantys fotografai Kaune sustodavo nuo 1854 metų. Palyginti ankstyvą fotografų pasirodymą Kaune lėmė tranzitiniai keliai bei pakankamas gyventojų skaičius, galėjęs užtikrinti minimalias šio amato pajamas. Pirmąsias stacionarias fotoateljė Kaune 1862 m. ir 1863 m. atidarė Maksas Diemanas (Dumanas) bei Icikas Klivanskis. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia atliko įstaigų (spaustuvių, raidžių liejyklų, litografijų ir fotoateljė), galėjusių prisidėti prie nelegalios produkcijos platinimo, patikrinimą. Fotografų dirbtuvių veikla buvo griežtai reglamentuota. XIX a. septintajame dešimtmetyje fotografai, norintys atidaryti ateljė, turėjo pateikti užstatą (nuo 200 iki 500 sidabro rublių), tris rašytines valdžiai lojalių asmenų garantijas ir tada gauti gubernatoriaus leidimą.

Iki XIX a. devintojo dešimtmečio Kaune išgarsėjo kelios fotoateljė – Aleksandro Strauso, Vladislovo von der Leyaus ir Jaroslavo Bžozovskio. Vilniaus fotografas ir dailininkas A. Strausas (1834-1896) į Kauną atvyko 1868 metais. A. Strausas buvo žymus portretistas ir meninės bei teatrinės fotografijos pradininkas Lietuvoje. 1882 m. Maskvoje vykusioje Rusijos pramonės ir meno parodoje dalyvavo 40 fotografų iš apie 1500 tuo metu imperijoje dirbusiųjų meistrų. Portretinė fotografija nustelbė kitus žanrus. A. Strausas parodoje demonstravo keletą portretų ir pelnė už juos bronzos medalį.

A. Strausas

A. Strauso firmos savininkai kelis kartus keitėsi. Simonas Surevičius juo tapo 1873 metais. Iš S. Surevičiaus dirbtuves, buvusias jau Deuelių name Nikolajaus prospekte (dabar – Laisvės al.), 1877 m. nupirko Piotras Simonas Piotrovičius. Abu jie buvo sudarę su A. Strausu sutartis, leidusias jiems už nemažą mokestį naudoti “Strauso firmos” pavadinimą. P. S. Piotrovičiaus ateljė klestėjo. Per devynis 1877 m. mėnesius jis atliko 1400 užsakymų. Populiariausios buvo vizitinio formato (visite carte) nuotraukos (103 x 63), užklijuotos ant standartinio dydžio kartoninių kortelių su gėlių ar kito ornamento piešiniu ir informacija apie fotografą bei jo dirbtuves. Tuzinas šių nuotraukų kainavo 5 rub., o pusė tuzino – 3 rub. Vis daugiau buvo daroma įvairaus formato (cabinet portrait (164 x 107), victoria carte (122 x 83) ir kt.) nuotraukų.

V. Zatorskis. Kauno senamiestis, 1895

Garsiausias to laikotarpio Kauno fotografas buvo Vladislavas Zatorskis (1862-1926). Savo veiklą mieste jis pradėjo 1882 m. tėvo Emilijaus Zatorskio ateljė. 1891-1894 m. V. Zatorskis buvo dviejų fotoateljė savininkas. Joms atskirti ant nuotraukų atsirado užrašai – “priešais miesto sodą” (dabar – miesto savivaldybė) arba “priešais mergaičių gimnaziją” (dabar – centrinis paštas). V. Zatorskiui pirmajam pavyko gauti leidimą fotografuoti Kauno miestą – karinę tvirtovę.

XIX a. pabaigoje pradėjęs fotografuoti miestą, jo panoramas ir apylinkes, V. Zatorskis tapo pirmuoju senojo Kauno fotometraštininku. Fotografijos srityje V. Zatorskis reiškėsi iki 1913 metų. Už savo studijinius darbus 1905 m. jis pelnė Briuselio fotografijos parodos Didįjį aukso medalį.

Visos to laikotarpio fotoateljė kūrėsi butuose. Paprastai būdavo fotografuojama dienos šviesoje (dirbtinis apšvietimas pradėtas naudoti tik XX a.), todėl dažnai prie buto būdavo pristatomi nedideli paviljonai su dideliais langais ir stikliniu stogu. Fotoateljė interjeras pasižymėjo kuklumu. Dirbtuvėse būdavo vienas ar keli fonai – per visą sieną ant drobės tapyti peizažai. Be fono buvo naudojama įvairi atributika: krėslai, staleliai, tvorelės, kolonos. Medines grindis dažnai pridengdavo kilimas. Ypatingais atvejais, ypač fotografuojant aukšto rango pareigūnus, buvo kuriamos specialios dekoracijos. Žinoma Kaspario ir Bucherio fotoateljė apie 1866 m. padaryta nuotrauka, kurioje Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas nufotografuotas ant piešto žirgo.

Fotoateljė gausėjo, tobulėjo jų technika, didėjo gaminamų portretų tiražai, krito kainos, todėl nusifotografuoti galėjo vis daugiau kauniečių ir miesto svečių. Pagrindiniai fotoateljė klientai buvo dvasininkai, gydytojai, studentai, pasiturintys miestiečiai. XX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kaune veikė nuo šešių iki aštuonių fotoateljė. Ateljė savininkai dažnai keisdavosi, tačiau populiariausios dirbtuvės išlikdavo tose pačiose vietose. A. Strausas, 1868 m. nusipirkęs išvykstančio iš Kauno fotografo Jono Brandenburgo aparatus, įrengė savo ateljė Ritenbergo namo kieme stovėjusiame mediniame paviljone (dabar – Laisvės al. 57 / S. Daukanto 17). Tame pačiame name 1912 m. apsigyveno fotografas Adomas Kliučinskis. Jis antrame aukšte nuomojo penkių kambarių butą, o mansardoje įsirengė fotografijos paviljoną stikliniu stogu. Šioje vietoje fotoateljė veikė iki pat 1940 metų. Kita, beveik šešis dešimtmečius veikusi fotoateljė – A. Ciolkevičiaus dirbtuvės, 1883 m. atidarytos Vitkind-Rabinovič name (dabar – Laisvės al. 82 / Maironio 17). Fotoateljė, pakeitusi ne vieną savininką, čia išliko iki 1940 metų.

Fotografijos istorijos tyrinėtojai, vertindami šio laikotarpio Kauno fotografus ir jų veiklą, pabrėžia, kad dauguma Kauno fotomeistrų buvo paprasti amatininkai, iš šio užsiėmimo pelnęsi duoną pragyvenimui, bet nepasiekę ypatingų meistriškumo viršūnių. Nepaisant to, jie buvo šios srities pionieriai mieste ir jų darbai turi didelę ikonografinę vertę. Juolab, kad neturime tikslių duomenų apie išlikusius bei išbarstytus po įvairias kolekcijas aptariamojo laikotarpio fotografų darbus. Istorikų ir menotyrininkų publikacijos negali atstoti daugiaaspektės vizualinės pažinties su senąja portretine fotografija. Parodos rengėjai tikisi, kad šis susitikimas padės atskleisti ryškesnius Kauno fotografijos raidos bruožus bei gyviau pažinti to meto gyvenimo spalvas.

Nuotraukų sąrašas